Tiltas per amžinybę

Kartais esu netvirta savo apsisprendimuose. Dairausi atgal ir noriu sugrįžti. Į tas pačias vietas, pas tuos pačius žmones, nors ir žinau, kad niekada nebus taip, kaip buvo. Ir vienas iš svarbiausių dalykų, ko reikia mokytis, tai “paleisti”. Tačiau taip manau būtent apie vietas ar žmones, o ne apie blogo puslapius. Ypač, kai čia pagaliau padėjo skambėti muzika :) Ir kai kažkas yra prisižadėjęs man šių sienų remontą :)

Kaip gera iškeliauti, taip gera ir sugrįžti. Kelionės duoda. Duoda daug. Ypač, kai į jas vežiesi džiugesį ir meilę, dalini ją žmonėms ir gauni daugybę atgal. O kur dar pro akis prabėgantys vaizdai, pirmasis skrydis virš debesų ir vieta, į kurią taip norėjau grįžti. Taip, kartais grįžti tikrai gera. Nors ir būna jau kitaip, nei buvo.

Nežinau iš kur tas jausmas, bet tikrai jaučiu pokyčius. Artėjančius kaip audra ar liūtis, po kurios nušvinta saulė. Laikytis gali būti sunku. Bet jaučiu, labai stipriai jaučiu, kad visa tik į gera.

Stebėdama draugiškus tikrus ir netikrus apsikabinimus, šypsenas, pokalbius, imu svarstyti - kodėl gi žmogus taip veržiasi į draugystes, bendruomenes, poras? Atrodo, kad būti pastebėtam, paliestam, pašnekintam yra vienas svarbiausių žmogaus troškimų. Taip, galbūt čia dėl to, kad nuo seno žmogus gyveno bendruomenėse ir yra tiesiog įpratęs nuolat būti santykyje su kitu. Tačiau man atrodo, kad būti vienam yra sunkiausia, kas žmogui gali nutikti. Būti nepastebėtam, nepašnekintam, nepaliestam. Būti tarp kitų ir likti nuošalyje. Gal dėl to visad ilgimės tos antros pusės, nes su ja nesijaučiam vieniši. Gal dėl to taip veržiamės į komandas, draugijas, fanų klubus… Bet kur, kur mus suptų žmonės.

Kartais ir man taip būna. Kai norisi dėmesio. Tiesiog dėmesio. Net ir elementaraus paklausimo, kaip sekasi. Tuomet imu rašyti visomis moderniosiomis technologijomis visiems, ar beveik visiems, su kuo norėčiau/galėčiau pasikalbėti. Pasikalbu. Padeda. Arba pabūnu su savim, savo apmąstymuose. Garsiuose(rašytiniuose) ar tyliuose. Irgi padeda. O gal tos pačios vienišumo baimės vedama irgi tapau dalimi tų, kurie kalba.

Bet ne, tas jausmas neaplankė manęs šiandien. Šiandien aš jaučiu, kad Tu esi šalia.

Noris dar šiek tiek pabūti… Švelnų ir vėlyvą sekmadienio vakarą, kvepiančiais drėgnais plaukais ir namų jaukumu. Susisupus į šiltą raudoną chalatą, skambant melodingai muzikai. Kartais taip noris - šiek tiek pabūti. Keista, bet dar nenoriu pavasario. Dar gera būti užsnigtai, apledėjusiai. Tūnoti. Kartais klampoti per pusnis, žavėtis po padais girgždančiu sniegu, statyti sniego senį, kuris, orams atšilus, ima visiškai prarasti savo formą. Kaip gamtai reikia poilsio, taip ir žmogui. Susikaupimo, ramybės. O man turbūt dar dažniau, nei žiemomis.

Nežinau kuo, bet gražu. Gražu ta tyluma. Kai nereikia skubėti. Ir dar labai gera, kad turiu nemaža laiko knygoms. Ir filmams. Ir ramiam katiniavimui.

Gražus gražus vakaras, kai jaučiuosi laiminga. Kai matau žmonių šypsenas, šiltus veidus, jaučiu šiltus apkabinimus. Ir iš kur gi aš tokių žmonių traukiu - klausia tie, kurie nemato pasaulio šviesaus. Tai, kas svarbiausia - akimis nematoma, norisi atsakyti Mažojo princo žodžiais.

Turbūt svarbiausia pamoka, kuria prasidėjo mano Naujieji - buvimas čia ir dabar. Vis rečiau leidžiu mintim skrajoti kažkur, nervintis ir nerimauti dėl ateities. Kas bus už valandos, rytoj, poryt. Ir kažkaip taip gera, kad vis dažniau galiu būti toje patalpoje, su tais žmonėmis, nenuklydus į buvusius ar būsimus laikus. Iki visiško buvimo dabarty dar daug daug reikia stengtis, bet džiaugiuosi savo pirmaisiais žingsniais. Kaip ir džiaugiuosi savo pirmaisiais žingsniais mėgstamoje veikloje.

Norisi šypsotis. Dalintis gerumu. Ir tyliai švytėti. Vis dažniau įsitikinu tuo, kaip gėris traukia gėrį, džiaugsmas - džiaugsmą o liūdesys - liūdesį. Tad noris dalintis, dalintis šviesiausiomis spalvomis, nudažyti vidų baltuma, kaip sniegas už lango, pritaškyti spalvotų pėdučių, džiaugtis šiltu arbatos puodeliu ir dalintis šiltais apkabinimais.

Vakar naktį skaičiau knygą. Apie laimę. Ir radau labai gražius žodžius, kurie tarsi įprasmina tai, ką aš bandau daryti kasdieną:

Sėkmė reiškia: dažnai juoktis ir daug mylėti.

Nusipelnyti inteligentiškų žmonių pagarbą ir vaikų meilę.

Būti pripažintam žinomų kritikų. Būti dėkingam už grožį.

Dovanoti save kitiems.

Šiek tiek pagražinti pasaulį

paliekant linksmą vaiką,

pasodinus sodelį,

ar radus grandiozinį sprendimą kaip sumažinti socialinę neteisybę.

Aistringai groti ir dainuoti.

Ir žinoti, jog pasaulyje buvo bent vienas žmogus,

kuris galėjo lengviau kvėpuoti vien todėl, kad tu gyvenai.

Štai kas yra sekmė.

Tikiuosi, jog mano gyvenimas yra ir bus sėkmingas.

Ir aš išmoksiu groti tą nuostabią nuostabią Tracy Chapman dainą. You’ll be mine.

geriant gaivią arbatą su eukaliptu, jaučiantis tarsi po pūgos, prisėdau atsikvėpti. Apsidairyti, ką gi aš čia veikiu. Ir tada supratau, kad kogero tokia ir yra mano blog’o paskirtis - atsikvėpimams. Tiems tylos tarpams, toms pauzėms, kurias norisi susidėti gyvenime. Pastarosiomis dienomis daug bėgu. Aplankyti, pabūti, nuvažiuoti, paruošti, sutikti, išlydėti, sutvarkyti, išvalyti, padengti, skubėti, nueiti, išklausyti… Bet nesiskundžiu, šios Kalėdos buvo kažkuo kitokios. Įprastai pervalgytos, tačiau pirmą kartą po daugybės metų pastačiau besmegenį. Ir mane jis begal nudžiugino. Kai žandai kaista, grįžus kambarin, o pirštines džiauni virš krosnies. Tik po truputį atsėlina nuovargis, ir noras gero pusdienio lovoj su knyga. Bet jis ateis, jau visai neužilgo.

Ir dar - tas keistas jausmas, kad yra skaitančių tai, ką aš čia rašinėju. Ir jau bene norisi jiems perduoti linkėjimų, nusišypsoti. Kita vertus, juk čia ne chat’as. Ir ne pažinčių svetainė. Bet gera žinoti, kad yra žinančių, kad aš kažkaip virtualiai egzistuoju. Et, tas žmogiškas noras būt matomu.

Gyvenimas bėga natomis, kaip ta graži visai kalėdiškai nekalėdiška coldplay daina. Ir šiandien aš pagalvojau - kada gi žmogus jau būna per senas pildyti savo svajones? Kada ateina metas, kai tu kažko nebegali? Ar visada būna tik ne pakankamas noras? Kartais aš pagalvoju, kad esu jau per didelė mergaitė kažką pradėti. Ir vis kovoju su savim, viduje tvirtai žinodama, kad ne.

Sesijos planas įvykdytas kiek daugiau nei minumum. Ne tiek, kiek norėjosi, bet kogero užtektinai pildytis svajonėms. Ir štai aš pirmąjį rytą po sesijos imu tvarkytis savo mažąjį pasaulį - kuoptis, šveistis visus namų kampus, kepti gardžią lazaniją… Tarsi su aplinka ir galvą išsivaliau, kuri vakar buvo oj oj kokia sunki. Dar šiandien spėjau supirkti trūkstamas dovanas, ir štai, šį vėlų vakarą kątik baigiau pakuoti eglutės džiaugsmus. Gera pradžiuginti artimuosius, išties.

Kažkas suskaičiavo, jog turiu 41 dieną atostogų. Neblogai, tiesa? Ir kažkaip man neatrodo tai siaubingai daug, ypač, kai atostogų planų kalendorius gana greitai pildosi. Sakiau, jei kas paklaustų, ko noriu dovanų, o tokių žmonių retkarčiais būna, tai atsakyčiau, kad mažo dailaus darbo kalendoriaus. Kuo toliau tuo labiau reikia planuotis savo laiką. Ir man tai kelia džiugesį. Kažkaip aktyvėju.

Ir kadangi nemanau, kad dar ką nors blog’insiu čia lig Kalėdų, tai norisi visiems palinkėti šiltų, jaukių, kvepiančių švenčių. Ir svarbiausia yra ne dovanos ar eglutė, o jausmas širdyje. Kad manyje ir jumyse užgimtų lašelis gerumo, atlaidumo, džiugesio ir ramybės.

Taip aš brendu per pusnis - nešina konspektų krūvom, keptais imbieriniais sausainiais, jau papuošta eglute, čiobrelių arbatos puodynėm ir rūpestėliais, kaip pradžiuginti visus tuos, kuriuos norisi. Rytoj paskutinis egzaminas. Pagaliau, pagaliau, pagaliau. Ir taip noris to dar vieno gero pažymio, bet jau tingiu mokytis, motyvacijos beveik nebėr, o dar kažkokie peršalimo požymiai mano miego dozes padvigubina. Ir geriu litrais arbatos, ir medų kabinu šaukštais - tikiuosi padės.

Laukiu švenčių. Kai viskas šiek tiek sustoja ir gali tiesiog būti. Kad ir žiūrint seniai nusibodusius filmus. O po to - dar geriau, kai nebėra ne tik mokslų ir krūvos veiklų, bet ir pareigų šeimai/giminaičiams. Tiesiog atsikvėpti. Jaučiuosi kažkokia išsikvėpus. Ima trūkti motyvacijos, viskas šiek tiek erzina.  Bet žinau, kad tai - tiesiog nuovargis, kuris mane paverčia niurzgančia mergiote.

Tada imsiu skaityti gražias poemas ir romanus, rašyti laiškus, ilgėtis ir kaupti. Jėgas, mintis, jausmus, gerumą ir džiaugsmą. Kad šiek tiek užsnigta rūpestėliais, vėliau vėl (pra)žydėčiau jaukumu.

… aha, kartais ir man tai atrodo tobula. Ypač, kai tą pačią dieną gauni penkių puslapių ilgio laišką, išlaikai bjauriausią egzaminą, sužinai, kad išlaikei dar vieną - neuniversitetinį - ir tapai naujos komandos dalimi, kad šalia manęs atsiranda žmonių ir veiklų, kurie veikia tai, apie ką aš svajoju ateityje ir kad visos galimybės po truputį veria duris ir kviečia užeiti. Taip, viskas dar miglota ir neaišku; taip, kolkas jaukių garantijų, kad manęs ten nori taip pat, kaip noriu aš; jokių garantijų, kad apskritai čia kažkas pavyks. Beeeeet. Aš manau, kad svarbiausia - ne rezultatas. Svarbiausia yra procesas ir kaip gyveni šiandien, o ne po dešimt metų. Kita vertus - palnuoti ateitį taip pat smagu. Tačiau šiandieninės mažos sėkmės ir yra mano rytojaus pamatas.  Ir todėl man taip virpa dėl jų širdis, ir todėl mano žali laimės drambliai sraido aplink pulkais.

Pamenu, kaip vienas bjaurus tipas man vis sakydavo - palauk, nukrisi tu dar nuo savo debesio, pamatysi, kaip tada skaudės. Taip jis man sakė preš kokius penkerius metus. Ir prieš ketverius. Ir pernai dar sakė. Dabar mes nebebendraujam. Kodėl? Gal dėl to, kad jis iš savo duobės vis dar neišlipo, o aš nuo savo debesio vis dar nenukritau. Nesakau, kad niekad netenka kristi. Kartais truputį tenka, iš aukščiau ar žemiau. Bet dėl to neimu skųstis ir vadinti viso pasaulio mėšlo krūva. Kur kas labiau mėgstu su žmonėmis dalintis gerais dalykais. Juk tiek mėšlas, tiek džiaugsmas dalinantis - padvigubėja.

Ir nežinau, gal aš tikrai laimės kūdikis. Arba tiesiog Dievas mane myli. Karts nuo karto mirkteliu jam dangun kaire akimi, dėl to, kad mane girdi, ir dėl to, kad nepamiršta. O aš, nežinau kokių motyvų ir jėgų vedama, vakarais vietoj nusiaubto šaldytuvo pasirenku puodelį šilto pieno, o miegoti susirangau ant grindų.

Visgi už save tokią, kokia esu dabar ir kokia savimi žaviuosi, labiausiai esu dėkinga Dievo atsiųstam Angelui. Jis mane moko ramybės, rodo man įvairius pasaulio stebulus, būna šalia, kai man gera ir bloga, apkabina, juokiasi su manim ir nušluosto mano ašaras. Nežinau už ką man tokia dovana. Bet tikiu, jog mes susitikom neveltui.

Labanaktis, blog’iečiai ir geriečiai. Tikiuosi, jums ši diena taip pat buvo ypatinga. O jei ne, nenusiminkit - bus kita. Siunčiu mažą gabalėlį savo šilumos. Tegul krenta snaigėmis ant jūsų langų.

Juk kai lyja, kai sninga - mylėti lengviau…

Tobulokas rytas po nakties, miegant ant žemės (mano lovai viskas gerai, tiesiog taip sugalvojau), anksti atsikėlus, sulaukus rytmetinių svečių, vėliau juos palydėjus laukan, truputį apsnigus, tada pasilepinus šiltu dušu, kvepiant, klausant gražios muzikos… Atrodo, praėjo trys valandos šio ryto, o kiek jau daug dienos tapo prasminga. Gal dėl to vis rečiau vartausi lovoje lig dviejų skaitmenų valandos ir vis dažniaus stengiuosi pabusti auštant. Tuomet tarsi pagauni saulės, ilgiau ja pasidžiaugi, gauni energijos. Ir bene visad diena būna gražesnė, kai pradedi ją su saule. Keista. Anksčiau retai įsivaizduodavau, kad galiu keltis ankstyvai, kai niekur nereikia eiti. Bet štai - dabar tai tampa nebe prievole, o malonumu. Ir vakar taip gailėjaus, kad nespėjau saulės surinkti nuo pat ryto, kai ji tik pakilo.

Man smagu, kai žmonės mane aplanko. Užsuka arbatos, atsineša šokolado. Mes plepam, juokiamės, kartais tiesiog tylim. Atrodo, tarsi pasikraunu kitais. Taip taip, žmogus nemoka būti vienas. O gal jam ir nereikia mokėti. Ir dabar, kai gyvenu viena, smilkalai sudega kur kas greičiau. Ir dulkių kaupiasi mažiau - vis dažniau susiruošiu apsikuopti. Ir vis labiau mane žavi tyla.

Nežinau kodėl, bet šiandien man labai gražu. Ir lauke, ir širdyje, kažkaip tarsi baltu sniegu pasidengus, neišmindžioti takai, balti patalai… Ir nors baigusi malonumą bendrauti su čia su savimi eisiu skaityti konspektų, kaip beveik kiekvieną mielą dieną pastaruoju metu, visvien jaučiu tokią švelnią ramybę ir džiugesį. Galbūt tai ne nuotaika, o tiesiog būtis. Kai ramybę randu savyje, ji ilgai manęs nepalieka.

Jau seniai bevakarojau lig tokių vėlumų. Šiandien užsisėdėjau prie konspektų, vėliau ėmiau stebėti kaip gražiai sninga, tada užsimaniau lietinių, po to tiesiog naršiau interneto platybėse, ieškodama žmonių, jų istorijų, emocjų, gražių paveikslėlių, muzikos, kažko šilto, artimo… Keista, rodos internetas suteikia nemaža galimybių. Blynų gal neiškepa, bet suranda receptą, kaip rašė socialinės reklamos. O visgi kokie tie virtualūs blynai, kai jų paragauti negali. Kartais ir man čia atrodo prėska, be skonio. Tarsi apsigaubus virtualiu šydu tampi žmogumi, kokiu nori - aktyviu, šmaikščiu, tylinčiu ar nuostabiai gražiu, kas visiškai nebūtinai atitinka realybę. Karts nuo karto pasigendu tikro santykio su žmonėmis, nors turbūt gyventi tikrume jau nebemoku. Ir esu per silpna atsisakyti fb priklausomybės. Kaip ir priklausomybės blogui. Tas žmogiškas noras būti matomai ir pastebėtai.

Tarsi iš mažų detalių dėlioju save, pridėdama mažą žodelį “mano” - mano kambarys, mano puodelis, mano draugas, mano blogas, mano profilis, mano auskarai, mano knyga, mano parduotuvė… Kažin, kas liktų iš manęs, jei atimtum visa tai, kas yra “mano”? Aš esu siela - mokė mane sakyti.

Stebuklingas tas naktinis metas. Žiūrėti pro langą ir skaičiuoti žiburius languose, šviestuvus parke ir mažas švieseles širdyse, kurias sunku pastebėti. Bet aš tikiu, jos yra.