Tiltas per amžinybę

Tarsi balos pranašautų pavasarį…

Šiandien leisiu sau pabūti ne pačia optimistiškiausia mergiote pasakų karalystėj. Gal dėl to, kad antras vakaras truputį beveiklis iš eilės ir Dievaži vėl sėlina tas žmonių ir veiklos trūkumo jausmas. Ir ką gi su juo daryti, ką gi daryti… Bet matyt tą, ką visada - tiesiog luktelti, ir jis praeis. Kartais sau atrodau neįdomi. Ir nemėgstu to jausmo. Kartais mes pamatome žmonės, jais žavimės ir jie tampa tarsi savotišku gyvenimo matu, kartele gyvenimo kokybei. Kai kokybė neperlipa tos kartelės ir ateina toks jausmas, koks dabar gyvena manyje. Tada atrodo nors ir kasvakar tebūnie tuntai žmonių mano erdvėje, svarbu būtų šlamesys.

O gal čia tik tas beprotiškas beprotiškas pavasario troškimas… Pavasario, kuris turėtų išsklaidyti visus rūkus ir tinginius, atnešti krūvą gerų dalykų, džiaugsmų ir nuotykių. Tas pavasaris, kuris kasmet ateina vėl viską nuspalvindamas žaliausiom spalvom ir gardžiausiais žiedlapių kvapais… Taip buvo visus dvidešimt mano gyvenimo metų. Ir šiemet neturėtų būti kitaip. Kita vertus, paprasta suversti visą darbą tai “fix team”. Būti čia ir dabar… Čia ir dabar…

Nesibaigiantys materialūs norai… Dabar noriu botų. Spalvotų. Galbūt, kad jie turi ne tik gumos, bet ir to laukiamojo pavasario kvapą. Po to norėsiu inkariukų… Ir taip be pabaigos turbūt :> Nors iš tiesų ne materialume laimė. Ir aš tai puikiai žinau. Ir netgi neturiu dėl ko čia labai dievagotis ir bėdavotis. Nes tris dienas krykštavau laiminga, dabar va nurimau. Tarsi jūra banguojanti…

Rytoj tikrai eisiu į paskaitą apie budizmą.

Rodyk draugams

Let my life be like a love song

Akimirkos stebuklai. Šiandien, kai jau buvau pati save beįtikinanti, kad tereikia užmigti žiemos miegu lig pavasario, ėmė ir pasipylė lietus šypsenų, džiaugsmo, pokalbių, juoko ir saldaus snaudulio paskaitoje ant mylimojo peties. Ir kaip gali netikėti Tuo, kuris aukštai, kai jauti tokią globą ir rūpestį? Būtent tada, kai to labiausiai reikia. Mane tai priverčia tarsi sustoti ir pažiūrėti į Dangų. Nusišypsoti ir padėkoti Jam. Nesilioviau mažiau laukusi pavasario. Vis dar toks pat noras saulės ir žalumos gyvena mano širdy. Bet visi neigiami jausmai tarsi išnyko. Dėl nuoširdžios nuostabos, pakvietus užeiti puodeliui arbatos. Dėl to, kad subegu įveikti savo tingulį ir tesėti pažadus. Dėl to, kad taip saldu prisivalgius snausti paskaitoje. Dėl Saulės rankų, kurias vėl imu jausti vis dažniau. Dėl Žmogaus, kurio ilgai nemačiau, ir pajutau pasiilgusi, kai jį apkabinau. Dėl to, kad man pažadėjo parašyti laišką. Dėl to, kad gera giedoti. Dėl visų tų mažyčių smulkmenų, kurios vėl užpildė mano gyvenimą. Na, ar bent jau dieną. Bet jei ir tik tiek, ši diena įkvepia energijos dar truputį bristi per sniegus, tūcotis prieš išeinant į lauką ir dar vienam kitam litrui arbatos.

Ir dar - širdyje visuomet tas vienas didelis stebuklas vardu Džiaugsmas. Jausmas jam, kuris visada palaiko pastovią širdies temperatūrą maždaug apie 70 laipsnių Celsijaus. Net jeigu kartais pamirštu, kaip tai svarbu, esu Tau dėkinga už tai, kad visada esi šalia.

Tai reiškia - bėga laikas. O jame tik aš ir Tu.

Aš užmiegu, o pasaulis man šypsosi.

Rodyk draugams

… viskas juk sukasi ratu, tiesa? ir žinau ne tik tai, kad po gero turi ateiti truputis blogo. Bet ir tai, kad po sumaišties anksčiau ar vėliau turi ateiti tyla ir tvarka. Gera mėgautis nurimusiu vėju galvoje. Šiandien taip tyku ir gera. Pagaliau kambario idėja fix, pagaliau baigta ataskaita, pagaliau vėl mylimojo glėby, apsaugota nuo viso pasaulio. Dabar virpu iš nekantrumo interjero srity :} Manau, bus gan tobula. Prasideda atostogos ir malonus remonto periodas. Spalvinu, kreidelėmis paišau, akvarele tapau, pažiūrėsim, kas gausis!

Yra žmonių, kuriais žaviuosi. Šiandien pajutau tokį gražų draugystės jausmą. Ir dėl jo taip paprastai gera. Stebuklingas žmogiškasis ryšys.

Šypsausi. Gera. Nesvarbu, kaip bus rytoj. Dabar ir čia.

Rodyk draugams

Maybe I just need a color. A color of myself.

Rodyk draugams

Data tarsi ir simboliška. Naujieji metai. Bet manieji visada prasideda kokiais trim mėnesiais vėliau. Jau esu prie to pripratusi. Ir man tai patinka. Bet Negaliu skųstis - šių Naujųjų sutikimas buvo gan smagus ir…rytietiškas (aš dar rasiu progų susivynioti į tą Indišką sarį {: ). Skaitinėjau astrologinį kalendorių ir visai nenustebau perskaičiusi, kad šie metai man yra besibaigiantis ciklas, ir kitąmet, t.y.2011 prasidės kitas, truksiantis apie dešimtmetį. Pasąmoningai kiekvienas jaučiam savo pradžias ir pabaigas. Tik taip sunku į save įsiklausyti…

Mano arbatos puodeliai, karts nuo karto liekantys su kavos tirščiais; mano knygų krūvos, besikeičiančios tarp specialybinių ir grožinių; mano žmonės, kurių vis mažėja; mano pasaulis, kurio vis dar nesuprantu… Vėl ir vėl grįžtu prie tų dalykų, kuriuose taip gera. Kuriuose jaučiuosi saugi, mylima, reikalinga ir šį tą reiškianti.

…ir jei iš tiesų tai būtų tyla prieš audrą, ją išnaudosiu išmintingai. Vis dar noriu gražėti, gražėti, gražėti… visapusiškai. Ir dar - džiaugiuosi, kad žmonės negali skaityti minčių. Pačiai baisu, kiek visko prigalvoju… Karts nuo karto kyla klausimas - gal metas keistis?

Rodyk draugams

…ir pagaliau viskas nurimo. Aplink tik tyli muzika, arbatos puodelis, Neringos kepti imbieriniai sausainėliai, tuksintis telefonas, nešantis Tavo žinutes. Ir taip gera. Nes baigėsi tas lėkimas nežinia kur ir galiu vėl mėgautis akimirkomis. Jau svajoju apie tai, kaip skaitysiu knygas, žiūrėsiu filmus, kuopsiu namus, banysiu kepti lazaniją… Tada lauksiu grįžtančios po kelionės savo Saulės, pilnos įspūdžių ir gersiu su ja puodus arbatos. Šiek tiek pasėdėsiu prie praktikos, bet jau be lėkimo (labai tikiuosi). Ir rasiu laiko visam tam, kam trūko pastaruoju metu.

Geros Kalėdos. Atėję per greit, tačiau jaukios ir pilnos džiugesio, mielų dovanų, šiek tiek stebuklo, mandarinų ir, žinoma, persivalgymo. O kaip gi kitaip. Ir visgi gera, kad jos atėjo. Visi tampa šiek tiek geresni, supratingesni, atlaidesni vieni kitiems. Stengiuosi ir aš.

Jaučiu savyje tylą. Nežinau, ar prieš audrą, ar tiesiog. Bet toji tyla gan maloni ir neslegianti. Tiesiog - tyla. Kai nutyla muzika, šlamesys, murmesys ir lieki toks, koks esi. Tada apsidairai ir pamatai - skirtumus, beprasmius žodžius, mylinčius žvilgsnius, raukšles (žyminčias prabėgusį laiką), protingesnius ir kvailesnius… Ir visa tai kažkaip palieka tik išmintį, bet jokio noro kažkam pamokslauti, kažką įrodinėti, ginčytis. Kiekvienas turi teisę į nuomonę, skirtumus, požiūrį. Akivaizdžiai - mokausi pakantumo.

Rytojaus rytą vėl pradėsiu nuo šventėms kiek primirštos jogos. Juppy! Ir apkabinsiu Džiaugsmą. Džiaugsmas, džiaugsmas, džiaugsmas!

Rodyk draugams

Dievaž, nuovargį jau jaučiu. Ir ne tokį mažą. Bet nenoriu skųstis, ne. Tik tyliai nunešti savo galvą prie jūros šiltam vėjui prapūsti. Kad išsitrintų tai, ką išmokau šią savaitę, ir galėčiau kaupti žinias kitai. O tada dar visi praktikos darbeliai… apie juos dar net nesinori galvoti. Galėtų jie tiesiog išnykt.

Keista, kai įprastą prieškalėdinį laikotarpį kažkas ima ir pavagia. Ir dovanoms pakuoti, atvirukams rašyti telieka trupinėliai laiko… Gaila. Ir net nenumanau, ar visus spėsiu nudžiuginti. Tuos, kuriuos norėčiau. Tuos, kuriems turiu ką palinkėti, noriu šiltą žodį ištarti. Bet pasistengsiu. Turiu pasistengti.

O dabar tebandysiu pravalyti savo galvą ilgom miego valandom. DuokDie, man kantrybės ir ištvermės. Tik iki trečiadienio.

Ačiū Tau, kad esi. Tavo apkabinimai geriausia, ką turiu.

Rodyk draugams

Aš žiūriu į Tave kaip į popieriaus tylą.
Daug ženklų, sakinių, nereikšmingų raidžių.
Žodžių daug, bet dabar jie seni ir nebylūs.
Nebereiškia jie nieko. Tik šimtą klaidų.

Lapų daug. Jų siužetas vingiuoja per mylias.
Raštas keičias nušviestas šešėlių ilgų.
Bet pakėlus akis pamatau, kad ne knygos
O gyvenimas pilnas įvairiausių spalvų.

Nesudeginsiu knygos. Brangi ji, vertinga,
Turi prasmę, svajonę, minčių klajones.
Bet neleisiu, kad knygos veikėjo dvejonės
Stabdytų tekėjimą upės - manęs.

Rodyk draugams

Aš nežinau, kas yra gera, o kas bloga. Kas juoda, o kas balta. Bet šiuo metu man druska ir truputis pipirėlių patinka labiau nei cukrus. Ir ta cinamonu dvelkianti arbata… Man patinka, kai Tu kepi bulves, o aš maišau salotas. Repetuojam savo šeimynišką buitį. Gal aš ir geriau bulves pjaustau, bet kepti taip kaip Tu dar nemoku. Padaryti tokius skanius traškučius. O tada jaukiai įsitaisom žiūrėti filmo su kalnais lėkštėse. Ir dar sugebam suvalgyt plytą šokolado. Tokios paprastos dienos man begal patinka. Jaučiu jose stebuklą. Ir kai sekmadienio vakarais širdis pradeda daužytis, ieškodama nežinia ko, ir visas pasaulis šiek iek apniunka, atsiranda tyli rytietiška muzika, ir tie vaizdai iš atminties. Taip, mes gyvensim mūsų svajonių namely, gaminsim soją ir būsim šiek tiek nušvitę. Tikiu tuo. Ir noriu tokia būti.

Ramybę atnešė Mahamantra. Kažkodėl būtent ji. Ir tas ginčas viduje tarp visų pasirinkimų po visa ko paaiškinimo kiek nutilo. Galbūt todėl, kad pagoniška dvasia leidžia turėti daug dievybių ir tiek vieną Dievą. Išbandyti savo gyvenimą nauju amplua gan įdomu. Ir tuomet, kai jau rodos buvau viską atradusi, viskas prasidėjo iš naujo. Esu vėl pradiniam taške. Turiu priešaky naują kalną. Gal ir gerai. Taip gyvenimas tampa nesibaigiančia kelione.

Vis dar turiu vilties, dėl ispanų kalbos. Ir šiaip - sesija netruks prabėgt, o paskui džiaugsimės Kalėdom, ir, tikėkimės, sniego pusnim.

Rodyk draugams

Prisižiūrėjusi krūvas Jų(vyr.) ir Jų(mot.) noriu būti ten. Tie kadrai tarsi įtraukia, ir norisi visa tai patirti. Tą nevaržomą laisvę, atsipalaidavimą, buvimą kartu… Mmmm, kaip sužavėjo mane bohemos ir dvasingumas. Žinau, kad težiūrint kadrus, viską galima įsivaizduoti dešimtis kart stipriau, nei ten pavaizduota, bet matyt dėl to tai ir yra menas - kad sukeltų tam tikras emocijas, kurios išjudina Tave ir priverčia norėti vis daugiau ir daugiau. O didžiausias džiaugsmas tame, jog sudėjus visas mano gyvenimo akimirkas, gautųsi ne mažesnis pluoštas nuostabiausių dalykų, kurių kita/as taip pat galėtų pavydėti(įkvėpti?),kaip aš dabar įkvepiu kitų žmonių. Tų matytų veidų ir tuo pačiu tokių visiškai nepažįstamų. Ir tų keistų sutapimų, kai užslėptos asmenybės staiga atsiranda Tavo pašonėj, pačios to nežinodamos. Jaučiu, kaip knygos išjudina mano kairįjį smegenų pusrutulį. Ir kaip Jurgos dainoj pašau mėlynus žmones žaliom akim ir didelėm širdim. Dievaž, mano Dievas daro tokius didelius stebuklus, kaip ir Mylimosios. Kogero dėl to, kad Jis visiems tas pats. Ir visiems stebuklingas. Kad ir kokiu Juo betikėtum.

Kartais tikrai aplanko stebuklingos dienos, kuomet visas džiaugsmas viduje ima nesitverti savam kaily. Kai gali prigalvoti krūvas didžiausių svajonių, nerealių miestų, svajingų pokalbių ir žinoti, kad visa tai, ko trokšti, ateis pas Tave. Nes tiek daug svajonių jau turiu savam delne. Jaučiu, kad mano siela vaikšto po nuostabias šalis ir sako man: Tu jas taip pat matai. Tik ne akimis, o širdimi.

Rodyk draugams