Pavaaasario!!!
Tarsi balos pranašautų pavasarį…
Šiandien leisiu sau pabūti ne pačia optimistiškiausia mergiote pasakų karalystėj. Gal dėl to, kad antras vakaras truputį beveiklis iš eilės ir Dievaži vėl sėlina tas žmonių ir veiklos trūkumo jausmas. Ir ką gi su juo daryti, ką gi daryti… Bet matyt tą, ką visada - tiesiog luktelti, ir jis praeis. Kartais sau atrodau neįdomi. Ir nemėgstu to jausmo. Kartais mes pamatome žmonės, jais žavimės ir jie tampa tarsi savotišku gyvenimo matu, kartele gyvenimo kokybei. Kai kokybė neperlipa tos kartelės ir ateina toks jausmas, koks dabar gyvena manyje. Tada atrodo nors ir kasvakar tebūnie tuntai žmonių mano erdvėje, svarbu būtų šlamesys.
O gal čia tik tas beprotiškas beprotiškas pavasario troškimas… Pavasario, kuris turėtų išsklaidyti visus rūkus ir tinginius, atnešti krūvą gerų dalykų, džiaugsmų ir nuotykių. Tas pavasaris, kuris kasmet ateina vėl viską nuspalvindamas žaliausiom spalvom ir gardžiausiais žiedlapių kvapais… Taip buvo visus dvidešimt mano gyvenimo metų. Ir šiemet neturėtų būti kitaip. Kita vertus, paprasta suversti visą darbą tai “fix team”. Būti čia ir dabar… Čia ir dabar…
Nesibaigiantys materialūs norai… Dabar noriu botų. Spalvotų. Galbūt, kad jie turi ne tik gumos, bet ir to laukiamojo pavasario kvapą. Po to norėsiu inkariukų… Ir taip be pabaigos turbūt :> Nors iš tiesų ne materialume laimė. Ir aš tai puikiai žinau. Ir netgi neturiu dėl ko čia labai dievagotis ir bėdavotis. Nes tris dienas krykštavau laiminga, dabar va nurimau. Tarsi jūra banguojanti…
Rytoj tikrai eisiu į paskaitą apie budizmą.






