Tiltas per amžinybę

Spalvotieji namučiai: http://zydinti-pieva.blogspot.com/

Yra dalykų, kurie įkvepia. Vietos, žmonės, veiklos… Važiuoju autobusu, kelionė trunka apie valandą, už lango jau tamus. Primena tas tolimąsias keliones, kuomet autobuse praleidžiu porą dienų. Šįkart tik valandą. Bet jausmas tas pats - kad keliauju. Šįkart netoli atstumu, bet šiek tiek vidumi. Kartais vidinės kelionės dar svarbesnės, nei atstumai. Ir šimtas kilometrų duoda daugiau negu tūkstančiai.

Seniai turėjau tokį prasmingą savaitgalį, kaip šis. Seniai buvau taip iš širdies išsiverukus. Seniai jaučiausi tokia artima Tau. Seniai taip džiaugiausi nebijojusi kalbėti. Seniai taip džiaugiausi susipažindama su naujais žmonėmis. Niekada nebūna taip, kaip buvo. Būna kitaip. Šįkart - turbūt dar geriau, nei yra buvę.

Negaliu pasakyti, kad vėl krykštauju ir šokinėju iš laimės. Bet jaučiuosi ramiau. Daug ramiau, nei vakar. Nes žinau, kad Tu esi šalia. Ir kad laikysi mane už rankos, kad ir kur eičiau. Ir man drąsiau.

Daugiausia, ką galime padaryti dėl žmogaus, tai būti su juo. Nepatarinėti, nemokyti, tiesiog būti.

Atpažinti savo jausmus yra vienas sudėtingiausių dalykų žmogui. Juo labiau, juos išgirsti, įsiklausyti, ką sako ir išjausti, o ne tiesiog probėgšmais išvysti. Šiandien aš jaučiu. Stiprų džiugesį ir susimąstymą, pasaulio gėrį ir blogį, intensyvų protinį darbą, rezultatus ir naujas galimybes. Keista, tiesa? Atrodo, aš stoviu vietoj, o pasaulis sukasi, sukasi, sukasi. Bet turbūt žmogus niekada nestovi vietoje, jei bent mintyse turi norą suktis kartu su pasauliu. O aš turiu, ir noriu. Ne tik mintimis, bet ir žodžiais bei darbais.

Dovanoju Tau savo širdį, pasauli. Žinau, kad pasielgsi su ja teisingai ir taip, kaip man yra geriausia. Ir jaučiu tą jausmą, kaip būna filmo pabaigoje, kai viskas happily ever after, ir groja tokia puiki muzika (Pink - f***kin perfect) ir atrodo štai - esi ten, kur ėjai. Stovi prieš naujas platybes, kurios laukia užkariavimo, pastangų ir jausmų, ir visko, ką joms duosi.

” Bet reikia turėti su savimi, iš savęs, kad šviestum tamsybėse visiems ant kelio stovintiems, kad išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų savo keliu, kad nestovėtų tamsybėse.” /M.K.Čiurlionis/

Štai taip aš šiandien apie šviesą ir apie tai, kas pastaruoju metu mane stebina ir žavi. Kartą klausiau vieno guru (ar tiesiog kažkokio sąmoningo žmogaus) video paskaitos apie pasitikėjimą savimi ir kitokius aktualius dalykus. Iš tiesų visos jo tiesos paprastos kaip sovietinis irisas, tačiau viena tiesa man giliai įsirėžė (at)mintin - visų pirma reikia būti įdomiam pačiam sau, kad galėtum kažką pasiūlyti kitam. Ir jeigu sėdėdamas vienas neturi ką su savimi veikti ir bėgi įsijungti skypą, kad kažkam parašytum - vadinasi neturi tos vidinės šviesos su savimi ir iš savęs. Taip ėmiau stebėti savo dienas ir veiksmus, nagrinėdama, kiek gi esu pati sau įdomi. Iš tiesų labai savim nenusiviliu. Bent po truputį iškišti koją iš savo “patogumo zonos” sveika kiekvienam. Ir pamatyti tai, ką sugebi ar ko dar reikia mokytis.

Gyvenu ir tuo, jog pradėjau labai pastebėti žmonių trauką. Kai kada su žmogumi neesi nei itin artimas, nei apskritai daug bendraujantis, bet štai atsiduri situacijoj, kai, tarkim, per paskaitą sėdi šalia, ir tau taip lengva ir gera su juo bendrauti ir diskutuoti. Ar netgi nedrąsiai nusišypsoti ir sulaukti šypsenos atgal.

Kažkaip kitaip pradedu žvelgti. Į save, į kitus, į aplinkybes ir situacijas. Dar nežinau kur link visa tai vystosi, tačiau mane šis pokytis džiugina. Sako, žmogus kinta kas septynerius metus. Kągi, trečiasis etapas į pabaigą, priekyje ryškiai šviečia ketvirtasis. Jaučiu, kad jis bus ypatingas.

Ir apskritai, po truputį širdyje gimsta pavasaris. Jaučiuosi lyg iš ledų besilaisvinantis šaltinis. Galbūt visa paslaptis slypi rytinėje jogoje ir mamos su meile gamintame maiste :)

Pabundu - o ten vėl žiema. Ir S.Mykolaičio žodžiais dainuoju “kas tau sakė - žiema baigės? Ji prasideda tiktai…” Ir štai dabar tas niūriausias laikas, kai širdis jau šaukia pavasario, o laukus tik dar labia užsninga. Kiekvienas žmogus, ir medis, ir gyvūnas turi laiką žydėti ir turi laiką numirti. Net jeigu tik trumpam, tik savaitei, mėnesiui.

Tuomet imu ir pasidovanojau sau dieną - šiltai melancholišką, švelnią, iš pat ryto kvepiančią gardžia kava, kogero ir vienu kitu knygos puslapiu ar filmu. Tokią, kai esi su savim ir nieko daugiau netrūksta. O už lango sninga, sninga…

Dėlioju žodžius itališkai, domiuosi vyrų ir moterų santykiais, šiek tiek sielos savybėmis, žiūriu teatro spektaklių ištraukas - rodos viskas tinkama, kad galėčiau gilintis, mokytis, leistis į savo požemius, mėgautis šiltom auditorijom iš šalto oro atėjusi. Tyla. ir aš - nusimetusi lapus, įleidusi šaknis, apšąlusiomis šakomis.

Po žiemos visada ateina pavasaris.

Kiek daug žmogus jaučia. Kartais pagrįstai, kartais tiesiog - blogai jaučiuosi, sako, ir negali paaiškinti dėl ko. Arba gerai, džiugiai - taip pat be priežasties. Nors rodos mokausi būtent tai, kur turėčiau išsiaiškinti kas sukelia vienus ar kitus jausmus, atsakymo vis dar nežinau. Ir būna, kad jaučiuosi. Vienaip ar kitaip. Ir nieko sau negaliu… ne, nieko nenoriu padaryti. Tiesiog būti ten, kur esu, ir svarstyti, kodėl esu ten, kur esu. Arba tiesiog būti. Be klausimų, be dvejonių, be priešinimosi. Sako, viskam yra priežastis. Bet ar visada noriu tą priežastį žinoti? Vargu.

Skaitau knygą, kuri man kelia įvairius klausimus. J.Ivanauskaitės “kelionė į Šambalą”. Labiausiai įstrigusi mintis yra apie tai, jog žmogus, kad ir koks norėdamas būti reikšmingas, iš tiesų mažai kam yra įdomus. Kiek gi žmonių iš tiesų liūdėtų, jei tau nutiktų kažkas baisaus? Laimingas tas, kuriam prireikia daugiau nei vienos rankos pirštai. O ir šiaip, paprastuoju pavyzdžiu remiantis, kokį tuntą draugų turiu feisbuke, ir kiek iš jų aš iš tiesų norėčiau parašyti? Deja, dažniausiai nėra kam, kai norisi. Būti tarp žmonių ir būti vienišu. Keistas šis gyvenimas.

Kartais noriu įkvėpti ir imti keisti. Save ir aplink save. Bet dažnai pritrūstu drąsos ir motyvacijos. Taip ir gyvenu, važinėdama aukštyn žemyn, galvodama, skaitydama, svajodama…

Aš mėgstu kates. Man jos tokios… naminės. Šį būdvardį - naminė- galėčiau pasakyti ir apie save. Tikru malonumu pavirsta skani kava ir namuose kepti pyragėliai, bežiūrint “Seksą ir miestą”. Ir rodos nieko daugiau nereikia tobulam sekmadieniui. Ar bet kokiam kitam vakarui. Turbūt žmonės iš prigimties būna tokie - siaučiantys arba plūduriuojantys. Kartais įsivaizduoju save kitokią. Pašėlusią vakarėlių liūtę. Ir galvoju kiek tokia būčiau laiminga. Vakarą. Savaitę. Mėnesį. Ne, mėnesio turbūt neištempčiau. Neneigiu, kartais norisi atsvaros sofai ir filmams. Šiokio tokio siautulio. Bet labiausiai mėgstu kai mane glosto…

Šiandien kvepėjo pavasariu. Dar netikiu juo. Manau, pabėgs greit, vos kyštelėjęs nosį. Viskas savu laiku. O jam laikas dar neatėjo. Bet gera bent truputį pasikrauti saule ir šiluma. Ir žmonės laimingesni, ir dienos gražesnės atrodo, kai žemę nušviečia spinduliai. Pavasaris… atgimimas.

Romantika ir lyrika kvepia namieji namai. Tokia esu aš. Toks mano pasaulis.

Vasaris nebus amžinai - dainuoja Alina. Ir iš tiesų, kaip greit atėjo paskutinis žiemos mėnuo. Laukti visai nedaug, tiesa? Vos 28 dienos, ir galėsime pakilti iš pusnų ir imti daiginti savo gerus darbus, šypsenas ir pavasarinį garderobą. Žiema man vis dar jauki. Gal kiek norisi šilumos, bet nesinori dar labai įsisvajoti apie pavasarį. Kad netektų ilgai laukti. Tipu tapu tipu tapu. Girdžiu ateina.

Kažkaip simboliškai norisi pokyčių. Ne aplink, o savyje. Šiek tiek keisti ir koreaguoti savo įpročius, darbus. Ir nors vasario pirmoji ne pirmadienis (juk dietos visad pradedam laikytis nuo pirmadienio), tačiau jaučiuosi pribrendusi ir antradieniui. Nededu sau jokių ribų, tiesiog bandysiu mylėti save labiau :) Ir ne, nepradedu laikytis dietos. Tik gerti šiltą pieną vakarais ir anksčiau pradėti rytus.

Ramuma ramuma ramuma - taip pat dainuoja Alina. Ir išties - ramu. Tylu. Gera. Po puraus sniego pusnim. Apsigaubus šiluma. Kvepiant cinamonu. Ir nebyliai kalbantis.

Kažkas užgimsta.

Lyg žiedas skleidžias

Kelias į pasaulį.

Kažkur giliai,

Dar širdyje

Lyg laužo liepsnos pirmos.

Ir nors šviea tolumoje,

Žinau – svarbu keliauti.

Ir nepritrūkt drąsos

Mylėt, tikėt, pažinti.

Pasauli, nebijok!

Apglėgsiu šiltom rankom.

Ir – Dieve, saugok.

Kad šį žiedą

Nelaužtų vėjai ir galingos audros.

Tarsi paklusdama taisyklėms, o gal labiau nenorėdama nuvilti Marisol, skelbiuosi ir aš, visai netikėtai, gavusi Stylish apdovanojimą. Nėr tas mano blogas stylish, turbūt visiškai. Daugiau tiesiog nuoširdumo vėjai. Bet visgi, taisyklės:

• Dabar, gavusi šį apdovanojimą,  turiu išduodi, iš ko jį gavau.
• Parašyti 7 dalykus apie save
• Ir išrinkti tuos, kam perduodu titulą bei pranešti šią gerą žinią.

Taigi, kaip jau minėjau, gavau jį iš Marisol. Ačiū Tau :}

Apie mane yra visas mano blogas, gal tik ne faktiniai dalykai, o daugiau vidiniai. Tad tuos septynis faktus galiu sutalpinti į vieną pastraipą, labai neišsiplečiant: 1. Svajoju. Daug ir dažnai. Kartais apie visiškai neprotingus dalykus. Kartais apie neišsipildančius. Bet svajoju. 2. Man ne visada yra gerai. Nors kartais žmonėms taip atrodo. Tik kai nėra gerai, verkiu arba rėkiu tyliai. Kad girdėtų tik pagalvė. Ir labai labai tikiu, kad džiaugsmu dalintis geriau ir prasmingiau, nei liūdesiu. Gal dėl to, kad dalinantis viskas dvigubėja. 3. Katinas. Svajoju apie jį jau keletą metų. Deja, svajonės lieka svajonėmis lig nuosavo būsto. Be to, kai galvoje ir kelionių planai, nesinori palikti augintinio vargo vakarienei uždarytam. Racionalu. 4. Žmonių ilgesys. Dažnai pasigendu bendravimo. Ir imu suprasti, kad žmonių, su kuriais norėčiau tiesiog nueiti arbatos, yra visiškai visiškai nedaug. Natūralu, kad viskas keičiasi. Tik ta pasikeitimo tuštuma manyje šiuo metu žadina liūdesį. 5. Meldžiuosi. Kartais bažnyčioje, kartais pamaldose, kartais namuose. Dievas gyvena mano širdy. 6. Myliu pavasarį. Labiau nei bet kokį kitą metų laiką. Gal dėl to, kad gamta ir širdin atneša atgiminą, gaivą ir šilumą. 7. Per pastarąją savaitę priaugau kokius 3kg. Taip, čia visiška tiesa apie mane. Štai ką reiškia pasilepinimas atostogomis.

O titulą, kaip stylish blog’ą, perduodu Momo. Už jos griežtą toną, šaltą protą, atvirumą ir lengvą cinizmą. Už tai, kad tai visiška priešybė man. Ir už tai, kad mėgstu į jos pasaulį žiūrėti pro rakto skylutę.